Revoliuciją psichiatrijoje pradėjo kaukėtas vyras: po to – dingo kaip į vandenį

1972 m. Amerikos psichiatrų asociacijos suvažiavime, paslaptingas žmogus pradėjo revoliuciją. Rizikuodamas viskuo, dr. Henriu Anonimu pramintas vyras atvirai pasisakė apie svarbią to meto problemą, rašo „The New York Times.“

Revoliuciją psichiatrijoje pradėjo kaukėtas vyras.<br> Lrytas.lt koliažas.
Revoliuciją psichiatrijoje pradėjo kaukėtas vyras.<br> Lrytas.lt koliažas.
LGBT eitynės.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
LGBT eitynės.<br> Reuters/Scanpix nuotr.
LGBT eitynės Rygoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
LGBT eitynės Rygoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
LGBT eitynės Rygoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
LGBT eitynės Rygoje.<br>EPA-ELTA nuotr.
„Baltic pride“ Vilniuje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
„Baltic pride“ Vilniuje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

2024-05-04 10:15

Jis išėjo ir užėmė vietą salės priekyje. Šio žmogaus veidą dengė guminė prezidento Richardo Nixono kaukė, jis vilkėjo per didelį smokingą ir garbanotą peruką. Tačiau jam pradėjus kalbėti, jo aprangos neįprastumas sumenko.

„Esu homoseksualus, – pradėjo jis. – Esu psichiatras.“

Per sekančias 10 minučių, dr. Henris Anonimas papasakojo apie slaptą gėjų psichiatrų pasaulį. Oficialiai jie neegzistavo – homoseksualumas buvo priskiriamas psichikos ligoms.

„Visi turime ką prarasti, – sakė jis. – Gali būti, kad mūsų kandidatūra į profesoriaus vietą nebus svarstoma. Analitikas, dirbantis kitoje gatvės pusėje, gali nebesiųsti mums savo duomenų. Vadovas gali paprašyti mūsų išeiti nemokamų atostogų.“

„Tačiau dar labiau rizikuojame tuo, kad pilnai negyvename, – pareiškė jis. – Tai didžiausias praradimas – mūsų nuoširdus žmogiškumas.“

Prieš 50 metų pasakyta 10 minučių trunkanti kalba tapo lūžio tašku gėjų teisių istorijoje. Sekančiais metais, Amerikos psichiatrų asociacija (APA) pranešė, kad pakeis savo beveik šimtmetį galiojusią poziciją. Ji paskelbė, kad homoseksualumas nėra psichikos sutrikimas.

Pašalinus šią diagnozę kartu panaikintas ir teisinis pagrindas įvairiems diskriminaciniams veiksmams: neleisti homoseksualiems žmonėms įsidarbinti, įgyti pilietybę, gyvenamąjį būstą ir globoti vaikus. Taip pat leisti nušalinti juos iš dvasininkijos, kariuomenės arba santuokos instituto. Pagaliau galėjo prasidėti ilgas šios praktikos atšaukimo procesas.

Kreipiantis į psichiatrus, homoseksualūs asmenys nebūtų siunčiami „gydymui“: hormonų injekcijoms, aversijos terapijai arba kitiems tyrimams. Vietoje to jiems pradėta sakyti, kad mokslo požiūriu homoseksualumas yra iš esmės normalus reiškinys.

„Diena praėjo, ji atėjo ir praėjo, o aš vis dar gyvas. Pirmą kartą susitapatinau su jėga, kuri yra artima mano savivokai“, – rašė paslaptingasis ištraukose.

Vis dėlto jis nieko nesakė motinai, sesei, artimiausiam vaikystės draugui. 20 metų jis beveik niekam nesakė, ką padarė.

Po savo kalbos, žmogus su kauke, 34 metų Johnas Ercelis Fryeris, išskrido iš Dalaso į savo namus Filadelfijoje ir savo dienoraštyje užrašė, kokia siaubinga, bet gili buvo ši patirtis.

Noras keisti savo aplinką

Dr. Johnas Fryeris mirė 2003 m. sulaukęs 65 metų. Jis visada išsiskyrė savo stotu(180 cm ūgio ir svėrė 136 kg), protu ir tuo, kad akivaizdžiai buvo gėjumi.

Jo draugė Betty Lollis prisiminė jį kaip apvalaus veido berniuką, kurį mama atvedė į antrąją klasę, apsirengusį jūreivio kostiumu. Pasak jos, jis buvo vunderkindas ir „tiesiog berniukas, iš kurio juokėsi arba tyčiojosi.“

Jis puikiai mokėsi, būdamas 15 metų įstojo į universitetą, o 19 metų – į medicinos mokyklą. Tačiau vadovams sužinojus, kad jis yra gėjus, jo karjeros kelias vis būdavo užkertamas.

Didžiausia iš šių nesėkmių įvyko 1964 m., kai praėjus keliems mėnesiams po rezidentūros Pensilvanijos universitete, vakarienės metu šeimos draugui atskleidė, kad yra gėjus.

Draugas nedelsdamas apie tai pranešė jo tėvui, o šis – Pensilvanijos universiteto katedros vedėjui, – 2002 m. interviu pasakojo J. Fryeris. Katedros vedėjas pasikvietė jį į savo kabinetą ir pareiškė: „Arba atsistatydinate, arba aš jus atleisiu.“

„Jei prisipažindavai esąs gėjus, netekdavai visos galios, – aiškino jis. – O aš norėjau būti galingu. Todėl, išorėje buvimas heteroseksualiu leido man turėti galią.“

1970 m. astronomas Frankas Kameny, atleistas iš kariuomenės už homoseksualumą, vadovavo nedidelei grupei gėjų teisių gynėjų. Šie protestavo kasmetinio APA suvažiavimo metu, reikalaudami pašalinti diagnozę.

J. Fryeris buvo visateisis „Gay P.A.“, homoseksualumą slepiančių APA narių grupės, narys. J. Fryeris su pasibjaurėjimu stebėdavo, kaip protestuotojai įsiverždavo ir erzindavo suvažiavimo dalyvius. „Man buvo gėda ir norėjau, kad jie užsičiauptų“, – pripažino jis.

Tačiau kitais metais, viena iš aktyvisčių, Barbara Gittings paprašė dr. Fryerio pagalbos.

APA gretose iškilo jaunesni, progresyvesni lyderiai, ir aktyvistai pajuto atsiradusią galimybę. Jiems kilo idėja: užuot piketavę, jie galėtų sukrėsti visus, konfrontuodami psichiatrus su jų kolega – psichiatru gėjumi. Jei tik pavyktų rasti žmogų, kuris sutiktų tą padaryti.

„Pirmoji mano reakcija buvo: jokiu būdu, – prisiminė J. Fryeris. – Neturėjau jokių garantijų ir nenorėjau daryti nieko, kas pakenktų galimybei kur nors gauti dėstytojo vietą. Tuo metu niekaip negalėjau to daryti atvirai.“

Tačiau per kelis mėnesius B. Gittings vis paskambindavo. Ji dalinosi naujienomis su dr. Fryeriu, kai kreipėsi į daugumą jo kolegų gėjų, ir kiekvienas iš jų atsisakė. Rizika buvo per didelė.

Kolegų atsisakymai trikdė dr. Fryerį. B. Gittings, pasak jo, vis „didino reikalavimus.“ O jei ji sumokėtų už jo kelionę į Dalasą? O jei jis prisidengtų, kad niekas nesužinotų, kad tai jis?

„Ji įskiepijo man mintį, kad galiu ką nors padaryti, – aiškino jis. – Ir kad galėčiau padaryti ką nors, kas būtų naudinga ir nesugriautų mano karjeros.“

Tą dieną žengdamas ant scenos jis didžiavosi, kad vienintelis iš savo kolegų išdrįso.

J. Fryeris stipriai emociškai paveikė salėje susirinkusius psichiatrus, sakė dr. Saulas Levinas, kuris 2013 m. tapo pirmuoju atvirai homoseksualiu vyru, užėmusiu APA vykdomojo ir medicinos direktoriaus pareigas.

„Akivaizdu, kad tai juos labai sukrėtė, – aiškino jis. – Čia buvo daug žiūrovų, kurie matė žmogų, išėjusį su labai keistu kostiumu. Dėl to jie šiek tiek sutriko – kas čia, po velnių, vyksta? Ir tada šis žmogus pasako tokią išraiškingą kalbą.“

Gyvenimas „pakraštyje“

J. Fryeris stebėjo, kaip jo kolegos gaudavo paaukštinimus. „Gay P.A“. išblėso, nes nauja, aktyvesnė karta išėjo į priekį. Ji ir įkūrė „Gėjų ir lesbiečių psichiatrų asociaciją.“ Tačiau J. Fryeris joje nedalyvavo.

„Vėl pabėgau, – paaiškino jis. – Nedalyvavau susitikimuose. Tarsi būčiau tiesiog išnykęs“. Jis sakė, kad tarsi „aš padariau savo darbą ir man viskas baigėsi.“

Jis išliko savimi – tai dosnus, tai valdingas, tai charizmatiškas, tai aštrus. Jis rengdavo didelius vakarėlius, kuriuose kartais pasirodydavo jo garsūs draugai.

Tačiau jį slėgė nuoskaudos jausmas, pasakojo daktaras Deividas Scasta. Jis susipažino su daktaru Fryeriu būdamas medicinos rezidentu Templio universitete ir 2002 m. ėmė iš jo interviu apie jo gyvenimą.

Jis jautėsi izoliuotas nuo gėjų bendruomenės, aiškino dr. Scasta, buvęs „Gėjų ir lesbiečių psichiatrų asociacijos“ prezidentas. Jis niekada neturėjo ilgalaikių santykių. Jis visada jautė, kad jo karjera nebuvo tokia, kokia galėjo būti.

„Visada buvo liūdna dėl to, kad jis nebuvo visiškai priimtas, – sakė jis. – Johnas visada jautėsi taip, lyg jis yra pakraštyje.“

Praeis dešimtmečiai, kol gėjų teisių istorikai iki galo supras dr. Anonimo kalbos reikšmę, kad ji buvo „panaši į Stonewall riaušių reikšmę“, pridūrė dr. Scasta. Stonewall riaušės – vienas iš svarbiausių kovos už LGBT teises įvykių JAV. Šios riaušės pakeitė to meto visuomenės požiūrį į LGBT bendruomenės narius.

Pirmadienį Filadelfijoje, kuri gegužės 2 d. paskelbė Johno Fryerio diena, kalbomis buvo paminėtos 50–osios dr. Anonimo kalbos metinės.

Vieši šio įvykio minėjimai prasidėjo dar prieš dr. Fryerio mirtį. 2001 m. jis apie tai kalbėjo su kartėliu, sakydamas, kad jį „tarsi išveždavo kaip eksponatą kiekvieną kartą, kai kas nors norėdavo eksponato.“

Pasak jo, tuo metu būtent slaptumas suteikė jo veiksmui galios.

„Persirengęs galėjau sakyti viską, ką norėjau, – aiškino jis ir pridūrė. – Padariau vieną pavienį veiksmą, kuris pakeitė mano gyvenimą, padėjo pakeisti mano profesijos kultūrą, ir dingau.“

Pagal „The New York Times“ inf. parengė Diana Kuklis.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.